sugrizti-prie-(pasi)tikejimo

SUGRĮŽTI PRIE (PASI)TIKĖJIMO

Mūsų gyvenimus sujaukęs COVID-19 virusas atslinko ne vienas. Jam įkandin plūsta visuotinis žinių apie kvėpavimo takų virusus, jų prevenciją ir gydymą, o galiausiai ir skiepijimą nuo jų srautas. Tvirtinama, kad šiuolaikinė visuomenė buvo susidūrusi su daug rimtesnėmis pandemijomis negu dabartinė, wager jos praėjo beveik nemačiomis, pavyzdžiui, ispaniškasis gripas 1918-aisiais. Kariaujančių šalių spauda anuomet jį tiesiog nutylėjo, nes žinia apie mirtiną gripą galėjo atvėsinti kovinę karių dvasią per lemiamus mūšius. Praėjusio šimtmečio pradžioje stokota ir kokių nors gydymo priemonių, todėl į pandemiją žiūrėta labiau kaip į likimą, o juo piktintis yra visiškai beprasmiška. 1968-aisiais panašiai sutiktas Honkongo gripas – argi verta diskutuoti apie tai, ko vis tiek negalima pakeisti?

Tačiau tokius požiūrių skirtumus aiškinti, žvelgiant vien per pasitikėjimo mokslu prizmę, būtų klaidinga. 1918 m. tikėjimą pažanga išties pakirto karas, nes technologijos naudotos griovimui. Vis dėlto reikėjo sulaukti pokario, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo, nusinešusio dar daugiau gyvybių, kad mokslu kaip panacėja imtų abejoti ne tik intelektualai antimodernistai, wager ir plačioji visuomenė.

Tvyrant nerimui ir vykstant vis karštesnėms diskusijoms dėl klimato kaitos, kurią sukėlė ir tebekelia destruktyvi žmonijos veikla, tikrai negalėtume sakyti, kad 2020 m. viruso užklupta visuomenė idiliškai tiki mokslu. Reikėtų pasiaiškinti, kodėl mokslas, pirmiausia, be abejo, medicina jau kelerius metus yra ne tik perdėto dėmesio, wager ir visos populiacijos aistrų objektas. Kaip tik čia ir iškyla jo santykio su tikėjimu klausimas, kurį pernelyg dažnai esame linkę supaprastinti iki priešybės. Vos tik mokslas pradeda sakyti, ką

mums galima ir ko negalima daryti, neišvengiamai užimame poziciją (neretai sklidiną nepasitikėjimo) oficialių pareiškimų atžvilgiu. Būtent taip vyksta ir šios pandemijos akivaizdoje. Negana priminti vien epistemologinius skirtumus tarp mokslo ir tikėjimo, nepateikiant įrodymų ir patikrintų žinių. Apšvietos laikais šis konfliktas buvo nusvertas mokslo naudai, wager vėl prie jo sugrįžus, derėtų pasvarstyti, ką reiškia

mūsų tikėjimas mokslu ir kodėl jis taip lengvai virsta nepasitikėjimu.

Dar visai neseniai medicina buvo palyginti gerai apsaugota nuo postmodernistinių abejonių viskuo, taigi ir mokslo nauda. Medicinos pastangomis žmonių gyvenimo trukmė per pastaruosius penkiasdešimt metų gerokai pailgėjo – precedento neturintis atvejis žmonijos istorijoje. Tačiau web ir čia atsirado dvejonių. Senstanti visuomenė priprato gyventi ilgiau, jos nariams tai tapo norma. Guess ir prieš koronaviruso protrūkį gyvenimo trukmė Vakaruose liovėsi ilgėjusi, kai kur ji netgi trumpėja, iš dalies tai nežaboto medikamentų vartojimo pasekmė, pavyzdžiui, opioidų sukelta krizė JAV.

Su medicina susiję lūkesčiai nepasitikėjimu, web pasipiktinimu taip lengvai virsta gal todėl, kad jie yra kone religinio pobūdžio, o pats mokslas jau patiria laipsnišką desakralizaciją. Dažnai pasikartojanti, todėl iki panagių pažįstama scena: žiūrovų vardu žurnalistas reikalauja, kad epidemiologijos profesorius pasakytų ne tik tai, ką jis žino ir ko nežino, wager ir parodytų tiesiausią kelią į kuo greitesnį išsigelbėjimą. Deja, ne visi profesoriai atsisako dalyvauti žaidime, kuriame jiems tenka prisiimti dvasininko vaidmenį. Nors yra priversti viešai pripažinti, kad medicina vis dar bejėgė, nes neturi efektyvaus gydymo būdo, dažnas iš jų vis tiek nevengia mokyti: „Dar nežinau, kaip gydyti, wager žinau, kaip apsisaugoti: atstumas, kaukės, komendanto valandos ir (ypač) karantinas.“ Jei kuris nors kitas mokslininkas pareiškia jau žinantis, kaip gydyti, ir atmeta mokslinės tarybos siūlomas apsaugos priemones, tai laikoma erezija. Pavyzdžiui, tarp Paryžiaus ir Marselio kilusi tokio pobūdžio priešprieša, pasipylusios ekskomunikacijos akimirksniu išplito socialiniuose tinkluose, todėl tapo dar įspūdingesnės.

Krikščioniškoji Europa kadaise turėjo web tris popiežius. Ne tik Šventajai Dvasiai, wager ir tikintiesiems nebuvo lengva tarp jų susigaudyti. Šiandien akademinės medicinos „popiežiai“ kovoja tarpusavyje, svaidydamiesi prakeiksmais, paremtais statistika ir aklais tyrimais. Žmonės dėl to jaučiasi tik dar labiau sutrikę ir apimti dar didesnės nevilties.

Hume’as rašė, kad tikėjimas yra „gyvoji idėja, susijusi ar siejama su patirtu įspūdžiu.“ 161” data-html=”TRUE” data-placement=”backside” data-toggle=”popover” data-trigger=”guide” href=”http://www.eurozine.com/#footnote-1″ id=”anchor-footnote-1″>1 Šis apibrėžimas tinka tiek religijai, tiek kasdieniniams tikėjimams (pavyzdžiui, tikime, kad rytoj patekės saulė). Skirtumas tarp jų daugių daugiausia yra tikėjimo stiprumas. „Gyvoji idėja“ yra tuo gajesnė, kuo realesnis ją sukėlęs įspūdis. Jei ir ne visada tikiu tuo, ką matau, vis tiek tikiu, remdamasis tuo, kas akivaizdu ir ką jaučiu. Taigi tikėjimui susilpninti nepakanka vien jam prieštaraujančių žinių – reikia pakeisti arba atmesti jo daromą įspūdį.

Juk pandemijos sąlygomis ypač aistringai įsiklausome į svarstymus medicinos klausimais. Karantinas ar komendanto valanda sukelia nemalonius įspūdžius, todėl verčia tikėti mokslininkų pažadais, kad suvaržymai greit baigsis. Esama ir išimčių – kai kurie žmonės, ypač karantino pradžioje, kalbėjo apie jo teikiamus malonumus. Tačiau tai nekeičia esmės. Įspūdžiai tų, kurie uždaryti karantine jaučiasi laimingi, verčia juos tikėti pačiais pesimistiškiausiais epidemiologų pareiškimais, o kiti didžiausias viltis sieja su vakcinomis ar sėkmingais tyrimais, atliktais Marselio universitetinėje ligoninėje.

Neramu matyti, kaip griežtai į priešingas stovyklas pasidalijo gyventojai, dar visai neseniai neskyrę viruso nuo bakterijos. Leisti sau tokią neišmanymo prabangą žmonės galėjo tol, kol jų judėjimo laisvės, atlyginimų dydžio ir apskritai troškimų nevaržė koronaviruso siautėjimo laipsnis. Šiandien triukšmingai susiduriantys administracijų taikomi metodai reiškia ne tik skirtingus kelius į tiesą (dauguma žmonių paprastai priima tą neskausmingai), jie susiję ir su skirtingais keliais, kaip atsikratyti būsenos, kuri vis labiau primena košmarišką sapną.

Tokiame kontekste sunku tikėtis, kad iš esmės specialistams skirtos žinios neįdiegs tokių priešiškų tikėjimų, kurie išardys web ilgametę draugystę.

Kodėl nebesame tokie pamaldūs

Knygoje „Linksmasis mokslas“ Nietzsche klausia: „Kodėl vis dar esame tokie pamaldūs?“ Jis kalba apie modernųjį mokslą ir demaskuoja XIX a. pamaldumą, t. y. tikėjimą pažanga, kuria mes jau nebetikime. Guess kartu parodo, kodėl mokslo diskursus, nors jie yra pabrėžtinai tikslūs, apgaubti tikėjimu darosi tuo lengviau, kuo labiau jie patys remiasi tikėjimo aktu. Mokslas gali paaiškinti viską, išskyrus „tiesos troškimą“, kuriame slypi tiek jo skatinamas pašaukimas, tiek jį palaikančių institucijų ištakos. Mokslas siekia „tiesos wager kokia kaina“, kitaip tariant, nepaisydamas, kiek ta tiesa kainuos. Guess iš kur, klausia Nietzsche, kyla tiesos troškimas, jeigu ji nemoka rasti savo ištakų nešališkame pažinime?

Vertėtų priminti filosofo atsakymą. Modernusis mokslas, tvirtindamas, kad tiesa yra viena, o jos siekimas vertas didžiausio pasiaukojimo, ima ugnį iš „gaisro, kurį uždegė tūkstančių metų senumo tikėjimas, ne tik krikščioniškasis, wager ir Platono tikėjimas, kad Dievas yra tiesa, o tiesa yra dieviška“. par Patrick Wotling, Paris, GF-Flammarion, 2007, livre… ” data-html=”TRUE” data-placement=”backside” data-toggle=”popover” data-trigger=”guide” href=”http://www.eurozine.com/#footnote-2″ id=”anchor-footnote-2″>2 Apšvietos amžius, toli gražu nenutraukdamas ryšių su teologija, iškelia mokslo žinias kaip „Dievo šešėlį“, bandydamas (gal paskutinįkart) priversti, kad gyvenimas paklustų pradui, kuris jį neva pralenkia.

Nietzsche XIX a. demaskavo pamaldų tikėjimą pažanga. Nors mes ja jau nebetikime, tačiau filosofo kritika tebeskamba aktualiai, ypač kai įrodinėjama, neva mokslas yra vienintelis kelias į išsigelbėjimą. Mokslininkai tvirtina nepolitikuojantys web ir tada, kai spaudžia skelbti griežtą karantiną visos šalies mastu. Politikavimo išties neįmanoma įrodyti, ypač demokratijos sąlygomis, nes politika vis labiau įgauna blogą įprotį reikštis nuomonių lygmeniu. Kai kurių mokslininkų manymu, tiesa yra vienintelė vertybė, dėl kurios negaila paaukoti web gyvybės, o pandemijos metu – ir kitų žmonių laisvės.

Guess šiuo atveju labiau domina ne tiek pačių mokslininkų tikėjimas mokslu, kiek tas pritarimo ir įtarumo mišinys, jau ištisus metus svaiginantis ir skaldantis visuomenę. Dėmesio centre – medicina. Ir vėl Nietzsche pateikia vertingą nurodymą, paaiškindamas, kad tas, kuris tiki tiesa (o tam reikia tvirtų įrodymų), nenori apsigauti, nes vengia apgauti kitus. Pasak Nietzsche’s, mokslas labiau remiasi ne protu, o morale, kitaip tariant, tam tikromis gyvenimo išraiškomis. Tasai troškimas neapgauti kitų gyvybiniu požiūriu toli gražu nėra akivaizdus, jis liudija tikėjimo mokslu ir „didybę“, ir trapumą tuo pat metu. Nes gyvenimas – tai regimybių karalystė, jis yra „pasirengęs regimybei, kitaip tariant, klaidai, gudrybei, simuliacijai, apgaulei arba riktui“.

Sąmokslų teorijos mokslinėmis temomis atsiranda ne iš nusivylimo tikėjimu, o todėl, kad tikima, neatsižvelgiant į savo tikėjimo objekto galimybes. Pasak Nietzsche’s, tikėti mokslininkų noru mūsų neapgauti (kontrintuityvus noras, juk egzistencija paremta veidmainystėmis) galima tol, kol išlaikomi religinio tikėjimo likučiai. Reikėjo pasitelkti visą krikščionybės galią, kad įtikėtume, esą kunigai – o vėliau ir profesoriai – valdo kitų gyvenimus vien tų kitų labui. Taigi profesorius, sutinkantis apsivilkti kunigo kamžą, gal išties norėtų mus išgelbėti, wager jis ateina pernelyg pavėlavęs, kad patikėtume jo pažadais.

Nesvarbu, kad religines tikėjimo mokslu ištakas Nietzsche laikė pavojingomis ir norėjo tiesos troškimą atmesti kaip teologijos liekaną. Svarbiausia, kad dvilypės aistros medicinos atžvilgiu, pasireiškusios per šią pandemiją, kilo dėl to, kad „pasaulis-tiesa“, Nietzsche’s žodžiais tariant, galiausiai tapo pramanu. Stokojant tvirto tikėjimo tiesa, gana menkiausios medikų klaidos dėl COVID’o, kad daugelis įtikėtų, esą jie visi visada klysta, gal web slapta trokšta mums pakenkti, mus apgauti.

Tikėjimas – tai žinojimas, kad nežinosim

Nuolat girdėdami aiškinimus, kad pasaulį valdo privatūs interesai, o tai iš esmės yra puiku, daugybė piliečių galiausiai įtikėjo, kad tokie interesų konfliktai valdo ir mediciną. Šiam požiūriui pakeisti negana remtis mokslu, mėgdžiojant religinius diskursus, kurių nepakantumą atskalūnams, beje, smerkiame. Labiau realistinis kelias būtų įpareigoti medikus, kad deklaruotų savo interesų konfliktus. Tačiau ir to ne visada pakanka, kad patikėtume ekspertų, nutarusių apriboti mūsų laisvę, žodžiais.

Prasidėjus pandemijai, Jürgenas Habermasas pareiškė: „Šios krizės sąlygomis turime veikti, aiškiai suprasdami, kad nieko nežinome.“Entretien avec Jürgen Habermas, Le Monde, 10 avril 2020 ” data-html=”TRUE” data-placement=”backside” data-toggle=”popover” data-trigger=”guide” href=”http://www.eurozine.com/#footnote-3″ id=”anchor-footnote-3″>3 Habermaso tikrai neįtarsi, kad jis pritaria Apšvietos filosofo Nietzsche’s minčiai, esą pasitikėjimas mokslu yra viso labo vėlyvas krikščioniškojo tikėjimo avataras. Tačiau jo žodžiai teisingai perteikia tai, ko būtų protinga tikėtis iš mokslo, kurio veiksmai be atodairos paverčiami išsigelbėjimo priemonėmis. Ir mokslininkui, ir neišmanėliui nelengva veikti, aiškinant tai, ko pats nežino.

Mokslininkui tenka pripažinti, kad ten, kur jo disciplina nėra užtikrinta, atsargumo principas neverčia automatiškai teikti pirmenybės blogiausioms prielaidoms, nes šis principas yra ne kas kita, o tiktai būdas pasakyti, kad jie žino (ką reikia daryti) web ir nežinodami (kas tai yra). Kontroversiškas prancūzų mikrobiologas Didier Raoult, kuris rekomendavo įveikti COVID’ą hidroksichlorokinu, ne kartą tvirtino žinantis, kaip gydyti, kai kiti kolegos vien pranašauja, remdamiesi abejotinais modeliais. Susidūręs su, jo nuomone, vidutinybių oligarchija, jis metė web protingo despotizmo kortą.

Tačiau didžiulį Raoult populiarumą nebūtinai paaiškina įžūli jo laikysena. Kai medikas, nors ir labai arogantiškai, sako, kad virusas neturėtų diktuoti šalies politikai ir žmonių elgesiui, jis jau iš pat pradžių save susilpnina. Norėdamas to ar ne, prisipažįsta nežinantis, kas bus rytoj, wager vis tiek aiškina, kad kol kas nebūtina elgtis taip, tarsi grėstų katastrofa, kurios išvengti pavyks tik laikantis jo patarimų.

Neišmanėliui, kurio tikėjimą lemia vienas ar kitas sanitarinis protokolas, besipiktinančiam socialinėmis priemonėmis, sujaukusiomis jo gyvenimą, irgi galėtų praversti Habermaso patarimas. Pripažinkime, kad nežinome, wager vis tiek veikime, prisimindami, kad pipiliečiai apie virusologiją turi tik apytikres nuomones, o ne pagrįstus įsitikinimus. Kantui, kurio geriausias šiuolaikinis atstovas yra Habermasas, nuomonė reiškė tiek subjektyviai, tiek objektyviai nepakankamas žinias. O mokslinės žinios yra objektyviai ir subjektyviai palyginti pakankamos. Tokiomis aplinkybėmis geriausia laukti, kol mokslas vienas nuomones patvirtins, o kitas atmes. par Alain Renaut, Paris, GF-Flammarion, 2006,… ” data-html=”TRUE” data-placement=”backside” data-toggle=”popover” data-trigger=”guide” href=”http://www.eurozine.com/#footnote-4″ id=”anchor-footnote-4″>4

Savo ruožtu tikėjimas yra objektyviai nepakankamas – jo negalima niekaip įrodyti, wager subjektyviai iš esmės pakankamas. Tai paaiškina, kodėl subjektui taip sunku jo atsisakyti. Tikėdami mokslu, arba priešingai – manydami, kad jis tik ir siekia mus apgauti, nuomones, kurias būtina stropiai patikrinti, suliejame su tikėjimu, kuris nepaiso faktų, o tai dar pavojingiau. Jei pripažinsime, kad nežinome, jei bandysime suprasti, kodėl vis dar nežinome, ir neskubėsime stoti į kurią nors barikadų pusę – tai padės sumažinti įtampą tarp mūsų tikėjimo ir tiesos. Dabar, kai aiškinama, kad dar ilgai teks gyventi su COVID’u ir gąsdinančiomis jo mutacijomis, aplinkui dūzgiant prieštaringiausioms hipotezėms, nėra abejonių, kad pažinimo įkarštis švytuoklės ritmu blaškysis tarp palaikymo ir atmetimo. Tai dar viena priežastis savo tikėjimą sieti su dalykais, linkusiais kaitaliotis ir mutuoti kur kas mažiau už virusą, kuris, regis, piktdžiugiškai mėgaujasi galimybe kuo skaudžiau mus apgauti.

>>> Read More <<<

———————————–
Visit sociplat.com!
Visit tuchest.com!
Visit whipself.com!
Visit retroshopy.com!
Visit shoopky.com!
Visit emailaff.com!
Visit patternnews.com!
———————————–